fbpx

Ausma + Pranciškus = Sensus Fidei

Nuo pirmųjų Laisvės partijos įsikūrimo žingsnių kartojau – jei popiežius Pranciškus balsuotų Lietuvoje, jis, labai tikėtina, balsuotų už Laisvės partiją. Ir tai nebuvo, kaip kas nors mėgintų pasakyti, populistinis šūktelėjimas. Šiam teiginiui įkvėpimo ir vidinių argumentų semiuosi iš savojo sensus fidei. Tai terminas teologijoje, apibrėžiantis iš tikėjimo tradicijos kylančią nuovoką, ja sveriu ne tik Laisvės partijos politinę programą, bet ir čia susiformavusią bendruomenės laikyseną.

Asmeninė tikėjimo nuovoka nepaliaujamai ragina kalbėti apie tikrąją krikščionišką laikyseną visuomeniniame gyvenime, taip pat ir politikoje. Ypač politikoje.  Tai, kad krikščioniška politika be evangelinės atjautos neturi nei prasmės, nei pagrindo, atrodo, daugeliui tikinčiųjų galėtų būti akivaizdu. Deja, vis dar tenka įkliūti į virtualiais ir fizines diskusijas, kuriose katalikai žarstosi net ekskomunikos (atskyrimo nuo Bažnyčios) grasinimais tiems, kas drįsta viešai palaikyti liberalias idėjas, neva prieštaraujančias krikščioniškam mokymui. Savo siauram supratimui pasitelkiamos iš konteksto ištrauktos Biblijos citatos ar cituojami paskiri konservatyvesni autoritetingi dvasininkai. Mojuojama net Magisteriumu (oficialiu Bažnyčios mokymu), kurio aprėpti daugelis nepajėgia, taip pat ir daugelis cituotojų. 

Nuomonių įvairovė iš esmės geras dalykas. Tačiau tik tuo atveju, kuomet egzistuoja balansas, laiduojantis, kad priešingos idėjos neatims viena iš kitos teisės būti. Kas, deja, ypač dažnai istorijoje nutikdavo ir vis dar nutinka katalikams imantis diskusijos politinėje erdvėje. Galbūt todėl taip nuožmiai, it į žūtbūtinę kovą kyla aršūs krikdemai, baimindamiesi, kad įsigalėję liberalai sudegins jų bažnyčias?

Tarp “pritarti” ir “nekęsti” yra platus galimybių priimti spektras. Lygiai kaip ir tarp kryžiaus žygių ir evangelizacijos žiojėja plati ir gili praraja, kurion smenga visi norai diagnozuoti, moralizuoti ir pasmerkti. 

Ir štai, tarsi gaivus lietus rinkiminių debatų karštinės nualintiems Lietuvos žmonėms ataidi Popiežiaus Pranciškaus balsas, sakantis, kad „homoseksualūs asmenys yra Dievo vaikai ir turi teisę kurti šeimas (…) Manau, kad reikia įtvirtinti tai įstatymu. Žmonės turėtų būti apsaugoti. Aš tai palaikau“ – dokumentiniame filme „Francesco“ sako Popiežius.

Šiandien keliais sakiniais Popiežius Pranciškus tarsi gydančiais aliejais patepė žaizdas tų, kurie ilgus šimtmečius buvo atstumti, prakeikti, kuriuos vadino apsėstaisiais, kuriems iki dabar užtrenkiamos bažnyčių durys. Ilgus šimtmečius jiems buvo sakoma – kai pasikeisi, tada ateik, leisime tave prie Dievo. Galiu tik įsivaizduoti, kiek sudrėkusių akių šiandien visame pasaulyje… O kiek jų Lietuvoje? 

Šiuose rinkimuose dalyvavau kartu su Ausma Sakalauskaitė, bažnyčios vargonininke, kuri neseniai buvo išmesta iš Šventežerio bažnyčios, kurioje vargonavo ir vadovavo chorui, nes išdrįso kandidatuodama su Laisvės partija į Seimą, pasakyti tą patį, ką šiandien pakartojo Popiežius Pranciškus. 

Ausma prisistatė rinkėjams atvirai kalbėdama apie savo gyvenimą: profesinę veiklą ir asmeninius santykius. Atvirai papasakojo gyvenanti su partnere ir LR Seime sieksianti keisti įstatymus, kad ir jos santykiai būtų teisėti. Būtent šis jos atvirumas lėmė Ausmos pašalinimą iš vargoninkės pareigų. Tai viešai pripažino ir bažnyčią administruojantis Šventežerio klebonas kunigas Egidijus Juravičius. 

Kol kas galime tik laukti ir stebėti, ar pakaks lyderystės Vilkaviškio vyskupui Rimantui Norvilai, kurio vyskupijoje nutiko šis viešas diskriminacijos atvejis, imtis ryžtingų veiksmų. Kaip elgsis Popiežiaus Pranciškaus žinios šviesoje. Ar atsilieps Bažnyčios Lietuvoje hierarchai į naujausioje enciklikoje „Fratelli tutti“ skambantį Pranciškaus kvietimą. Esu tikras, ši enciklika, išversta į lietuvių kalbą, mūsų visuomenėje sukels dar ne vieną diskusiją socialinėmis temomis. 

Bažnyčios gyvenimo suorganizuoti nei galios, nei pareigos neturime. Tai ne mūsų reikalas. Tai Popiežiaus ir jo vyskupų bei tikinčiųjų bendruomenės reikalas. Tačiau visų mūsų – piliečių – reikalas užtikrinti, kad diskriminacija Lietuvoje neturėtų ateities. Mūsų reikalas imtis tikrų pokyčių, kad šioje šalyje socialinis teisingumas neliktų vien skambus lozungas, bet virstų tikrove visose gyvenimo srityse. Kad išsilavinusi ir atvira pilietinė visuomenė būtų visų silpnųjų ir atstumtųjų užnugariu. 

Tarp “pritarti” ir “neapkęsti” yra platus galimybių priimti spektras. Lygiai kaip ir tarp kryžiaus žygių ir evangelinės žinios skelbimo žiojėja plati ir gili praraja, kurion smenga visi norai moralizuoti ir pasmerkti. Kai sprendžiami visos visuomenės gyvenimo organizavimo reikalai, turime užtikrinti, kad būtų palikta lygiai užtektinai erdvės visiems žmonėms, nepaisant skirtingų atskirų visuomenės narių ar jų grupių įsitikinimų. Atvira, laisva ir mylinti visus savo žmones bus Lietuva. Ir bus jau greitai. Tokią, iš tiesų laisvą Lietuvą kursime jau netrukus, naujoje Seimo kadencijoje.

Šį sekmadienį sužinosime, kaip gausiai Jūsų balsų dėka pasipildys šis Laisvės partijos būrys, šiandien sulaukęs, nors ir neakivaizdaus, bet vis dėlto milžiniško Popiežiaus Pranciškaus palaikymo. Juk būtent Laisvės partija į šių rinkimų darbotvarkės svarbiausių klausimų eilės viršų padėjo žmogaus teisių klausimus. Aštuoni tikrų pokyčių riteriai jau laukia savo priesaikos Seime. Prie jų gal prisijungti dar dvylika. 

Post scriptum

Jei lig šiol dar abejojate, ar evangelinis liberalumas įmanomas, prisipažinsiu, šį klausimą sau nuolat keliu ir aš pats, tai Popiežius Pranciškus yra įkvėpimo šaltinis šiai evangelinio liberalumo absurdiškai drąsai. Jis pasirodo besąs ir šventasis palaikytojas, savo drąsia mintimi ir atvira širdimi darydamas XXI amžiui reikalingus stebuklus – gydydmas sužeistas žmonių širdis ir dar daugiau – savo atjautos kupinai žodžiais gydydamas ištisas visuomenes. Tai stiprina ir mano viltį, kad evangelinio liberalumo kelias ne tik įmanomas, bet ir reikalingas. O galbūt reikalingas ne tik Lietuvai.

Scroll to Top