fbpx

Evangeliniai liberalai ateina – fariziejai išeina

Stebėdamas viešąją erdvę, įkaitusią nuo priešrinkiminių diskusijų, ir pats tose diskusijos dalyvaudamas, grožiuosi mūsų visuomenės margaspalviškumu, nors ir ne viskas šioje įvairovėje žavi. Prieš rinkimus atsidengiantis visuomenės veidrodis daug pasako apie pilietinėje visuomenėje vyraujančias nuotaikas. Į partijas ir kitokius politinius susivienijimus susitelkę, šiuo metu siekiame Tautos pasitikėjimo, idant galėtume savo idėjas įgyvendinti Seime, kur ateinančius ketverius metus kreipsime valstybės kryptį.

 

Jau netrukus sužinosime, kam ir kiek Tauta atseikėjo pasitikėjimo. Kam bus lemta tartis dėl valdžios. Kokia nuotaika tvyros visuomenėje ateinančius ketverius metus. Apie mūsų laukiančią socialinę aplinką, stebėdamas debatus ir skaitydamas rinkiminius šūkius, šviečiančius ekranuose ir miestų gatvėse, šiandien mąstau su viltimi ir šlakeliu nerimo.

 

Nejauku stebėti tikrųjų krikščionių pretenzijomis pasidabinusių politinių pasiklydėlių dudenamas, religines apeigas primenančias priesaikas, atliekamas ne vietoje ir ne laiku, akivaizdžiai turinčias vieną tikslą – savo rinkėjus gąsdinti menama grėsme “tradicinei šeimai”, formuojant pseudopavojaus šeimos institutui ir krikščioniškoms vertybėms naratyvą. Ką jau kalbėti apie lazdos partija pramintų, krivio lazda mojuojančių tautininkų performansus, kurie taip pat jungiasi prie kryžiaus žygio už tradicines vertybes. Negi imsime ir priprasime, kad tarp politinių debatų dalyvių – kandidatų į Seimą, – atsiranda tokių, kurie dalį Lietuvos žmonių išvadina “pederastais”. Tai bent kariauna!

 

Šiuose rinkimuose nuolat pasikartojantis mėginimas manipuliuoti krikščioniškomis vertybėmis ypač rėžia akį, ausį ir širdį. Juk tai nėra nekaltas, siaurais įsitikinimais grįstas politikavimas. Įžvelgiu nuožmų ir, sakyčiau, makiavelišką valdžios siekimą manipuliuojant tikinčiųjų jausmais, tikėtina, sąmoningai iškreipiant tikrąją krikščionybės žinią – Dievo gailestingumą kiekvienam, ką socialinio dialogo terminais galėtume apibrėžti kaip atjautą, dar kitaip vadinama empatija.

 

Šiuose rinkimuose įžvelgiu atsikartojantį mėginimą brėžti vertybinį, dažnai krikščioniškomis vertybėmis grįstą, brūkšnį, padalijantį politinės kampanijos dalyvius į dvi stovyklas – tuos, kurie kelia pavojų krikščioniškai visuomenės sampratai, ir tuos, kurie nuožmiai ją gina. Tačiau kad ir kiek kartų politinių partijų programose bus paminėtas žodis “vertybės” ar pavadinimai pagardinti krikščioniškais akcentais, tai dar negarantuoja, kad tokio sąrašo kandidatai yra pasirengę krikščioniškai laikysenai.

 

Teisuolišką teisingumą peržengianti atjauta yra tai, kuo iš tiesų dvelkia Evangelija, kuria visų pirma ir turėtų remtis krikščioniška politika.

 

Labai pavojinga ir gana atgrasu manipuliuoti Evangelija ir Bažnyčios mokymu, siekiant trumpalaikių politinių tikslų. Tenka stebėti pasikartojantį mėginimą pasinaudoti nepakankamu dalies tikinčiųjų teologijos pagrindų išmanymu. Sovietmečiu nebuvo tokių galimybių gilinti savo tikėjimo žinias, kokias turime šiandien. Tikintieji susidurdavo su daug žemiškesniais iššūkiais – buvo persekiojami ne tik dėl tikėjimo, bet ir dėl savo patriotinės laikysenos, nes dažnai tikėjimas ir patriotizmas anais laikais buvo neatsiejami. Todėl natūralu, jog priespaudos laikais, siekiant atlaikyti siaubingą spaudimą ir persekiojimus, krikščionybė daugeliui lietuvių tapo esmine patriotizmo išraiška, motyvuojančia sutelktai saugoti tautinį identitetą, tačiau ribojančia galimybę giliau pažinti savo tikėjimą.

 

Šiomis aplinkybėmis gerokai išsiplėtė dvasininko autoritetas, peržengdamas vien sielovados ribas. Religiniai autoritetai neretai vis dar tampa reikšmingais rinkiminių kampanijų dalyviais bei agitatoriais. Tie, kas bažnyčią lanko nuolatos, tikrai bus ne kartą girdėję iš ambonų skelbiamus raginimus palaikyti krikščioniškomis vertybėmis grįstas politines partijas. Viliuosi, kad konkrečių partijų kunigai jau nebeįvardija. Sakytume, tokiuose paraginimuose nėra nieko bloga, jei iš paskirų politinių jėgų nesirastų mėginimų krikščionybę pasigvelbti tik savo politinės ideologijos palaikymui, kuriant jau minėtą pavojaus naratyvą – kas ne už mus, tas prieš Dievą.

 

Esame laimingi, nes atgavę Nepriklausomybę atgavome galimybę ir į tikėjimą pažvelgti gerokai giliau. Per pastaruosius trisdešimt metų, aplinkai intensyviai keičiantis, patriotizmu grįsta politika pliuralizavosi. Šiandien nebūtina būti konservatoriumi, kad būtumei neabejotinas laisvos Lietuvos šalininkas ir patriotas. Šiandien šaunių moterų ir vyrų politiniame gyvenime, kurie savo patriotiškumą įgyvendina politikoje, sutinkame įvairiose politinėse srovėse, ir tai tik patvirtina mūsų visuomenės brandą.

 

Lygiai taip pat ir religinių įsitikinimų sferoje – šiandien galime tikėti Kristų, sekti Budą, giedoti Krišnai, smagiai kulniuojant Vilniaus gatvėmis ar skaityti Koraną ir būtų pavyzdingu piliečiu, gerbiančius savo Valstybės įstatymus ir mylinčius savo Tėvynę. Šie dalykai mums, tikiuosi, jau yra akivaizdūs, nereikalingi papildomos argumentacijos.

 

Klausimas kyla, o kodėl, per 30 metų mūsų šaliai padarius tokį didžiulį proveržį daugelyje sričių, kai kurios jų liko įkalintos posovietinės stagnacijos? Kodėl vis dar taip lengva manipuliuoti nemažos dalies krikščionių mintimis ir jausmais, kai imama kalbėti apie politiką? Kodėl krikščioniškos vertybės Lietuvoje vis dar tebėra įrankis riboti dalies mūsų visuomenės teises, kurios dažnusyk yra pamatinės žmogaus teisės į saviraišką, įsitikinimų laisvę ir kt.?

 

Džiugiai nuteikia katalikų mąstytojų pasvarstymai, atskleidžiantys kaip paviršutiniškai mėginama manipuliuoti šeimos apibrėžimo ir gyvybės klausimais. Antropologas Sauliaus Matulevičius Bernardinai.lt publikacijoje “Katalikų balsai rinkimuose turi būti labai brangūs“, sako: „ Jei politikas iš tikrųjų kalba tik apie abortus bei šeimą ir tai yra praktiškai vieninteliai programos punktai, su kuriais jis veržiasi į Seimą, jis nevertas kataliko balso. (…) Iš socialinio Bažnyčios mokymo perspektyvos kriterijų rinktis atstovus yra daugiau. Žinoma, gyvybės kriterijus – be galo svarbus, bet socialinis Bažnyčios mokymas akcentuoja ir asmens laisvę. Turime balsuoti už politikus, kurie netaps asmens laisvės ir orumo priešininkais.“

 

Panašiomis mintimis vedinas galiausiai atradau save liberalioje politinėje idėjoje, kurioje mano tikėjimas, pasaulėvoka ir visuomenės vizija rado dermę. Įsivardinti liberalu reikėjo trupučio drąsos. Tarp katalikiškojo aktyvo įsitvirtinusi nuostata, jog liberalizmas esąs ateizmo sinonimas ir idėjinis Bažnyčios priešas, tikrai buvo nemenku slenksčiu, kuris galiausiai išprovokavo drąsą klausti – pirmiausia savęs, o vėliau ir kitų bendraminčių, – ar įmanomas evangelinis liberalumas?

 

Į šį klausimą atsakymo ieškoti pradėjau dar gerokai prieš rinkimus. Akivaizdu, kad ši kryptis bus plėtojama ir po rinkimų. Tačiau po keleto susibūrimų, kuriuose dalyvavo politologijos ir teologijos žinovai ir tiesiog praktikuojantys katalikai ir praktikuojantys politikai, evangelinio liberalumo idėjai jau suskubome padėti pamatus. Ši idėja glaustai galėtų būti išreikšta vienu sakiniu: evangelinis liberalumas – tai toleranciją pranokstanti atjauta, sveiko proto principus papildantis, sveiko racionalumo neneigiantis tikėjimo matmuo (juk šiuolaikinė teologija nepaneigia mokslo argumentų).

 

Šiai tikinčio liberalo laikysenai nusakyti sąmoningai nesirinkome krikščionių liberalų pavadinimo, norėdami kuo labiau atsitolinti nuo krikščioniškosios demokratijos brėžiamos politinės laikysenos. Neturiu tikslo šiai ideologijai tiesiogiai oponuoti, nors neatmesčiau, jog ateityje rasis evangeliniu liberalumu grįsta krikdemiškumo kritika. Iš Evangelijos visų pirma semiamės atjautos. Atjauta – būtent taip pasiūlė empatiją lietuviškai įvardinti tėvas Antanas Saulaitis SJ, kurio įžvalgos ypač sustiprino ir padrąsino nesibaiminti išlikti tikinčiu pasirinkus liberalaus politiko kelią.

 

Klausydamas įvairių partijų atstovų pasisakymų viešai prieinamuose debatuose, girdėdamas poliarizuojančius pseudokrikščioniškus šūkius vis labiau suprantu, kokia subtili ir kupina evangelinės atjautos kiekvienam Lietuvos piliečiui, kad ir kokie skirtingi būtume, yra Laisvės partijos programa. Laisvės partijos lūkestis – darni ir visiems teisinga visuomenė, kurioje būtų siekiama jautriai pasirūpinti silpniausiais, nė vieno visuomenės segmento nenustumiant į paraštes, bet siekiant visiems žmonėms padėti tapti pilnateisiais, oriais visuomenės nariais, beje, sudarančiais prielaidas ir likusiai visuomenės daliai tapti empatiška, gebančia sugyventi ir integruoti skirtybes.

 

Viliuosi, šie rinkimai pasižymės aktyviu krikščionių bendruomenės dalyvavimu renkant Lietuvai naują valdžią. Viliuosi, jog pasirinkimus lems ne baimė ir prietarai, bet kritinis mąstymas. Turiu vilties, kad subrendusi krikščioniška visuomenė pakils virš gentinio mąstymo, skatinančio veikti paisant vien savo bendruomenės interso ir sieks didesnio bendro visuomeninio gėrio.  Užuot nutaisę teisuoliškus veidus, it akmenimis šlykščiais epitetais pasiruošę užmėtyti kiekvieną kitamintį, sieksime visuomenės, kurioje bus gera visiems, net ir tiems, kurių gyvenimo būdui nepritariame. Juk tik mylėdami ir priimdami žmones tokius, kokie jie yra, turime galimybę liudyti Kristų. Palikime duris praviras visiems – kiekvienam. Net jei nesugebame mylėti mes, Dievas išlieka mylintis.

 

Jau visai netrukus kiekvieno iš mūsų pasirinkimas lems, kokie žmonės užpildys Seimo posėdžių salę. Linkiu, kad kryžiaus žygin susiruošusių politikų Seime būtų kuo mažiau. Rinkimės laisvai, pagal savo sąžinę ir įsitikinimus, ne pagal kažkieno manipuliacijas ir gąsdinimus. Kviečiu rinktis ne pavadinimus, bet turinį.

Scroll to Top