fbpx

Kuo skiriasi masinis renginys nuo Kauno gimtadienio festivalio?

Savaitgalis buvo tiesiog nuostabus – puikus oras šeštadienį pripildė miestų gatves ir aikštes šurmuliu ir išsiilgta gyvybe. Į mūsų gyvenimą ramiai, be didelių anonsų, sugrįžo renginiai ir net festivaliai! Kaunas ir vėl aplenkė Vilnių savo greičiu ir drąsa pirmas surengdamas pokarantininį renginį – Kauno miesto gimtadienio festivalį: gatvėse minios žmonių, nutiestas simbolinis stalas Laisvės alėjoje, Rotušės aikštė pilnutėlė žmonių, užsėdusių plačiai išstatytus lauko kavinių staliukus. Nors įprastos scenos ar renginio programos pastebėti neteko, nuotaikos būta pakilios – puikus naujos formos renginys, neabejotinai tapsiantis vienu prototipų, viliuosi netolimoje ateityje, prasidėsiantiems masiniams renginiams, rengiamiems pagal naujus saugumo standartus.

Bet palaukite! Berods operacijų vadovas karantino švelninti dar neleido? Nebent Visvaldui Matijošaičiui davė kokį išskirtinį leidimą, kaip kaunietis kauniečiui… Kad ir kaip ten buvo, įvykis tikrai duodantis peno dar kartą pasvarstyti renginių atlaisvinimo klausimą. Gimtadienio proga kauniečiai gavo ir dovaną – atsakymą į ilgai visuomenėje vykusias diskusijas, ką gi veikia Kauno meras? Pasirodo – meras su savo komanda per šį laiką aktyviai ruošė pirmojo pokarantininio festivalio modelį, kurį sėkmingai Kauno gimtadienio proga įgyvendino. Sveikinu Kauną su gimtadieniu, sveikinu su puikiai pavykusiu festivaliu ir susigrąžinta lyderyste! Man, kaip vilniečiui, kiek pavydu, kad šioje vietoje Kaunas pirmas sugrįžo prie renginių, bet, kaip renginių industrijos atstovas, džiaugiuosi ir viliuosi, kad šis kaunietiškas precedentas duos rimtų argumentų dar kartą rimtai pasvarstyti Renginių industrijos asociacijos, kartu su kitomis kūrybinių industrijų asociacijomis teiktą argumentuotą renginių atlaisvinimo planą, kuris, po aptarimo Kultūros ministro sudarytoje darbo grupėje, to paties ministro buvo išmestas į šiukšlių dėžę…

Kultūros ministras asociacijų atstovus ne kartą kvietė į darbo grupę, kur išklausydavo pasiūlymus, paskutinis darbo grupės susitikimas vyko gegužės 19 d., antradienį, popiet. Šiame susitikime kultūros ministras pažadėjo Vyriausybės svarstymui pateiksiąs tokius renginių draudimo švelninimo plano skaičius: nuo liepos 1 d. uždarose erdvėse 500 žmonių, lauke 1000, o nuo rugpjūčio 1 d. skaičius gali būti didinamas pagal erdvę, t. y. didesnėje erdvėje, tiek viduje, tiek lauke, žiūrovų skaičius gali būt didesnis, pvz. Vingio parke 3000 žiūrovų ir pan. Su apmaudu turiu konstatuoti –praėjusią savaitę Vyriausybės pasitarime pateiktas renginių atlaisvinimo planas, numatantis skaičius ir atlaisvinimo ritmą, mažai turi bendra su išvakarėse kultūros ministro sudarytoje darbo grupėje aptartu ir su kultūros renginių bendruomene suderintu planu. Kodėl kultūros ministras pateikė visai kitą planą, kurio dieną prieš vykusiame darbo grupės posėdyje nerodė? Ima aiškėti, kad kol kultūros ministras kantriai klausėsi darbo grupės narių pasiūlymų, taip leisdamas sektoriui „išsisakyti“, jo paties viceministrė Gintautė Žemaitytė rezgė kitą intrigą, kuluaruose jau pramintą „vyno suokalbiu“ – draugėn suburti nacionalinių kultūros įstaigų vadovai bei kai kurie iškilūs menininkai ir kultūros vadybininkai buvo šnekinami nesijungti prie protestų ir su Vyriausybe laikytis išvien. Atrodo, Vyriausybė bus nusprendusi vis garsėjančiai kritikai atsikirsti biudžeto lėšomis finansuojamų, todėl lengviau sukalbamų, organizacijų vadovų lūpomis. Nomenklatūrinis veikimas kuluaruose perkant palankumą tik siaurai grupei naudingais sprendimais, biudžetiniais pažadais Lietuvos kultūros politikoje įsigalėjęs dar sovietiniais laikais ir, deja, vis dar per dažnai yra ir dabarties tikrovė.

Viso to pasekmė – pateiktas alternatyvus planas, derintas apeinant atstovaujamas asocijuotas struktūras, dėl kurio, atrodo ir apeinant patį kultūros ministrą, susitarta tarp „savų“ vyriausybiniuose koridoriuose. Kas įdėjo ministrui į portfelį kitą planą ima aiškėti gavus kultūros viceministrės Gintautės Žemaitytės elektroninį laišką, kuriame ji Vyriausybės posėdžio dieną prideda naują, darbo grupėje nederintą planą, iš esmės prieštaraujantį pagrindiniams atlaisvinimo principams, pavadindama tai „beveik tokiu, kokį vakar sudėliojome“. Šis kuluaruose gimęs planas bus naudingas tik daliai kultūros įstaigų – toms, kurių veikla finansuojama valstybės biudžeto lėšomis ir kurios šią vasarą nusiteikusios gerokai padirbėti, kad atsigriebtų už pavasarį dėl karantino prarastas pajamas iš bilietų. Situacija klostosi tokia, kad vasarą į renginių rinką aktyviai ketino įsilieti visi renginių organizatoriai – ir tie, kurių veiklos nefinansuoja valstybė, taip pat ir tie, kurių verslo rizika gerokai mažesnė: jų pagrindinės pajamos garantuotos iš valstybės biudžeto, o pajamos iš bilietų tėra simbolinis priedas didesnėms veiklos apsukoms. Mažesni žiūrovų skaičiai patogesni biudžetinėms įstaigoms, nes privačios įstaigos tokiu atveju bus tiesiog priverstos pasitraukti, negalėdamos padengti organizavimo kaštų dėl per mažo renginio žiūrovų skaičiaus, kuris šiuo metu numatomas Vyriausybės plane. Kiekvienas šimtas renginio dalyvių į vieną ar į kitą pusę netruks nulemti, ar privatūs organizatoriai galės atlaikyti konkurenciją su valstybės dotuojamais organizatoriais, ar turės palaukti geresnių laikų, visa ekonominę kultūros erdvę užleisdami biudžetiniams konkurentams. Todėl ypač svarbu, kokie bus galiausiai nustatyti galimų auditorijų skaičiai. Renginius reglamentuojanti logika turi būti aiški ir suprantama visiems, grįsta aiškiais argumentais ir atspari kritikai. Kol kas to nėra, bet tikiu, kad gali tokia būti – toks ir šio komentaro tikslas.

Šiandien, kai dirbtinai mėginama brėžti atskirtį tarp aukštojo bei profesionalaus meno ir likusiųjų kultūros sričių, siekiant supriešinti ir tokiu būdu silpninti kritikų argumentus, praėjusį ketvirtadienį Prezidentūros iniciatyva įvykusi kultūros atstovų ir Prezidento Gitano Nausėdos diskusija OKT teatre rodo, kad dar ne viskas prarasta – į kultūros politikos klausimų aptarimą įsijungus Prezidentui, akivaizdu, nomenklatūriniams susitarimams bus gerokai sunkiau prasibrauti iki galutinės pergalės. Viltingai nuteikia ne tik pats faktas, kad Prezidentas kultūros sektoriaus atstovus dalykinei diskusijai pakvietė nevalstybinio OKT teatro kuklioje ir vėsioje salėje, taip parodydamas neformalų rūpestį. Maloniai nuteikia pačios diskusijos turinys – atvirame pokalbyje galėjome be tarpininkų pasikalbėti su Prezidentu apie tikrą situaciją. Oskaro Koršunovo ištarta frazė, jog „statomas sarkofagas kultūrai“, kuria jis kritikavo numatytų lėšų kultūrai gelbėti paskirstymo proporcijas, skambiai įkūnija žmogaus priešpastatymo sienoms problemą. Susitikimo metu Prezidentas išgirdo argumentuotų pasiūlymų, į kuriuos, buvo matyti, atkreipė dėmesį. Turėjau progos tiesiogiai Prezidentui išsakyti, jog tikimės skaidresnio kriterijų nustatymo principo renginių veiklos atlaisvinimo reglamentavimui. Dabartinis Vyriausybės rengiamas planas nėra priimtinas savo turiniu ir pačiu principu, kai diskriminuojami privataus kultūros sektoriaus atstovų pateikti argumentai ir staiga Vyriausybei pateikiami lig šiol jokiose diskusijų formatuose neminėti biudžetinių kultūrinių įstaigų siūlymai. Siūliau sekti kaimyninių valstybių pavyzdžiu, reguliuojant žmonių skaičių renginio metu: 1000 lauke, 500 viduje, o nuo rugpjūčio vertinti galimas renginių auditorijas pagal konkretų esamą plotą. Šis planas, atrodytų panašus, bet iš ties skirtingas nuo „kuluarinio“ – jam įgyvendinti nereiks imituoti darbo, kas 15 dienų didinti žiūrovų skaičių toje pačioje erdvėje, nereikės kovoti dėl renginio erdvės, jei liepos 1 d. ir liepos 30 d. žiūrovų skaičius taip ženkliai nesikeis. Ir, svarbiausia, šis planas svarstytas ir derintas skaidriai ir atvirai. Arūno Gelūno reakcija diskusijoje buvo dar aštresnė, jis galimybę pasigerinti patalpas šiuo metu, kai kultūros žmonės apskritai negali darbuotis, pavadino „remontu maro metu“. Ir, turiu sutikti, tai buvo dar vienas taiklus šio iškilaus kultūros žinovo šūvis, nusakantis dabartinės kultūros politikos charakterį. Atkreipiau Prezidento dėmesį į ypač išvystytą arenų infrastruktūrą Lietuvoje, kuri šiuo metu yra neišnaudojama. Moderniose, aukščiausius standartus atitinkančiose arenos, ne mažiau saugiai nei prekybos centruose, kuriuos savaitgalį aplanko iki 25 tūkstančių žmonių, galėtų vykti renginiai iki 4 tūkstančių. Arenų valdytojai yra pateikę Vyriausybei konkrečius planus, kaip šie renginiai galėtų būti įgyvendinami, tačiau dabartiniame „kuluariniame“ plane arenos apskritai neegzistuoja. Gal todėl, kad biudžetinėms kultūros įstaigoms tai neaktualu? Renginių organizavimu profesionaliai užsiimu 15 metų ir, remdamasis savo patirtimi, drąsiai teigiu, kad dabartinis renginių klasifikavimas į lauko ir vidaus, neatsižvelgiant į mūsų šalies turimą išskirtinę arenų infrastruktūrą, yra arba baisiai žioplas ir nekompetentingas, arba nusikalstamai manipuliuojama ekstremalia situacija, siekiant politinių tikslų. Arenose saugumo lygis gali būti užtikrintas kur kas geriau, nei šiuo metu veikiančiuose prekybos centruose, kuriuose per dieną praeina dešimtys tūkstančių žmonių, ar paplūdimiuose, kur po kelių savaičių ilsėsis tūkstantinės minios. Todėl Renginių industrijos asociacija primygtinai siūlo atskirai apsvarstyti galimybes rengti masinius renginius arenose. Iki trečiadienio Vyriausybės posėdžio dar yra laiko, tad tikimės, kad gerai padirbėję – o tai reiškia, paskaitę, ką renginių sektoriaus profesionalai yra pasiūlę, Vyriausybė pateiks atskirą reglamentavimą ir renginiams arenose. Savaitgalį LRT muzikos redaktorius Ramūnas Zilnys savo „Facebook“ paskyroje pasidalino žinia apie Serbijoje, kurioje koronos atvejų procentaliai fiksuojama gerokai daugiau nei Lietuvoje, vykstantį festivalį EXIT. Festivalis sulaukė Serbijos Vyriausybės palaikymo ir padrąsinimo, užuot šiemet jį atšaukus, surengti dar šios vasaros rugpjūčio mėnesį, kuomet, tikėtina, korona jau bus gerokai išsivadėjusi. Serbų EXIT – didžiulis, iki 55 tūkstančių žmonių sutraukiantis festivalis, kokių mūsų šalyje kol kas nėra. Jei serbų festas šiemet ir įvyks kiek sumažėjęs, kad ir dvigubai – iki kokių 20 tūkstančių lankytojų, jis vis viena bus didesnis nei daugelis lietuviškų festivalių įprastu metu, kurių organizatoriai taip pat laukia žinių iš savos Vyriausybės. Jei dar norime, kad liepos vidury ar rugpjūtį pas mus vyktų koks nors festivalinis veiksmas – sprendimų reikia dabar. Renginiai nenutinka tik užsinorėjus, juos reikia paruošti, išreklamuoti, tam mažiausiai reikia 6 savaičių, o festivaliams gerokai daugiau laiko. O jei nutiks taip, kad kitos Europos šalys veiks racionaliau nei mes, gali būti, kad liksime kultūriniu užpelkiu, kuriame vyksta vienintelis – draudimų festivalis. Ramūnas Zilnys savo „Facebook“ paskyroje pasidalintame įraše iškelia esminį pasirinkimo laisvės klausimą: „Tarkim, nežinoti informacijos, kad per pasaulį eina pavojingas virusas, neįmanoma. Tarkim, tai žino visi į renginius eiti norintys ir juose groti ketinantys atlikėjai. Tarkim, išleis kokį potvarkį, kad visi patenkantys į tokį renginį turi būti suregistruoti ir privalės karantinuotis namie po to tam tikrą laiką (aišku, rizika, kad užkrėtinės artimuosius etc., yra nemaloni ir pavojinga). Tai logika serbų turbūt tokia – jei visas rizikas žinai ir baisiai nori, tai eik ir dalyvauk. Aš festivaly su 20 000 žmonių trintis šiuo metu gal nelabai norėčiau, bet neabejoju, kad netrūksta žmonių, kurie mielai tai darytų. Ir, maždaug, jie turi laisvę tai daryti, sako mums serbai.“ Vis daugiau balsų kyla kalbėti apie pamatines asmens ir visuomenės laisves, kurių suvaržymams pagrindas menksta. Greta visuomenėje kylančio susierzinimo dėl diskriminacinių sveikatos apsaugos ministro A. Verygos rekomendacijų „apsaugoti senjorus nuo jų pačių“, kuriuos jis jau viešai pripažino buvus klaidingus ir perteklinius, norėtųsi pridėti ir kitą – visuomenės susibūrimo laisvės varžymą. Koronos krizę pavyko stabilizuoti ir tai pirmiausia visuomenės sąmoningumo nuopelnas. Akivaizdu, mūsų visuomenė rimtai pasižiūrėjo į apsisaugojimą ir elgiasi atsakingai, paiso sveikatos ekspertų rekomendacijų. Todėl su mums nereikia elgtis kaip su mažais vaikais, nuolat reikalingais dusinančios globos. Daug klausimų kelia mėginimai kaip įmanoma ilgiau pratęsti karantino režimą. Pastebimi mėginimai situaciją vis dar palaikyti kiek įmanoma arčiau krizinės. Galbūt taip išlaikomas intensyvesnis dėmesys kasdien vis labiau nuobodėjančioms operacijų vadovo spaudos konferencijoms, vis dar viliantis, kad šiandien bus panaikintas koks nors draudimas. Ne daug ką liko sužinoti – jau žinome, kad dengintis reikia su kauke, o štai maudytis ne. Taikliai šią tvarką papildė savo „Facebook“ paskyroje aktorius ir humoristas Aistis Mickevičius: „kakoti matyt taip bus galima be kaukės, bet sysioti tai būtinai su…“ O jei visai rimtai, kyla demokratijos pamatus siekiantys klausimai – ar valstybėje individas yra laisvas pats pasirinkti? Kodėl vis dar desperatiškai mėginama užtęsti karantino galiojimą, kai akivaizdžiai gyvenimas stojasi į įprastas vėžes? Kuo skiriasi masinis renginys nuo Kauno gimtadienio festivalio? Kodėl kas penkiolika dienų dabar planuojama vis laisvinti renginius, užuot priėmus aiškų sprendimą dabar, juk koronos krizės situacija jau nebesikeičia kas dvi savaitės? Į globėjiškus Operacijų vadovo mėginimus kiekvienai gyvenimo situacijai pritaikyti po išimtinę taisyklę žvelgiu kaip į norą apsaugoti „mažutėlius savo rinkėjus“, kad jie sveikai gyventų, nesusižeistų ir iki balsadėžių galėtų saugūs ateiti – juk būtent toks pagrindinis renginys mūsų valdžios laukia šį rudenį. Suprasdamas, kad šiuose rinkimuose neišvengiamai dominuos krizės suvaldymo tema, o ir pats krizės valdymas valdantiesiems jau tampa politinės galios didinimo įrankiu, noriu pakviesti politikus saugotis manipuliuoti kultūra, siekiant politinių tikslų – imti įkaitais kultūros projektus ir objektus, ir, svarbiausia, žmones, juos pasmerkiant nebūčiai vien dėl to, kad netaptų komplimentu oponentams – gal ir naudingas trumpoje distancijoje toks veikimas, bet pražūtingas ilgalaikėje perspektyvoje. Norisi linkėti visiems politinio gyvenimo dalyviams išmintingai naudoti šiandien turimą valdžią, kuri, kad ir kokia galinga būtų, istorija rodo – laikina.

Scroll to Top