fbpx

Pirma išsiraukime balvonus iš smegenų, o tada ir iš skverų!

Kultūros tarybai paskyrus finansavimą „Viešųjų diskusijų erdvei apie Petro Cvirkos skverą“, projektui inicijuotam „studio space/time“, kai kurios visuomenės grupės suskubo piktintis dėl neva švaistomų mokesčių mokėtojų pinigų. Ir nors su minima paraiška tiesioginiais saitais nesaistomas, džiaugiuosi šia iniciatyva, pratęsiančia Vilniaus Istorinės atminties komisijos valią inicijuoti diskusijas, įtraukiančias įvairias suinteresuotas visuomenės grupes

Girdžiu ir tuos, kurie sako, neva diskusijų gana, tam jau buvo užtektinai progų. Ar tikrai turėjome progų plačiai išdiskutuoti Petro Cvirkos skvero ir panašių atvejų visas galimybes, įvertinti gerąsiais praktikas egzistuojančias pasaulyje ir giliai suprasti visuomenės lūkesčius? Ne taip ir svarbu kur ir kada diskusijos prasidėjo, daug svarbiau kaip ir kada susitarsime ir apskritai – ar pavyks susitarti. Ar pavyks su nauja kokybe prisiliesti prie šių klausimų sprendimo?

Vilniaus istorinės atminties komisija aktyviai veikia sprendžiant P.Cvirkos skvero klausimą. Komisijos principingos laikysenos dėka, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras buvo priprašytas pateikti aiškią išvadą, o ne abstrakčius pasvarstymus, apie rašytojo kolaboravimo su sovietų valdžia faktą. Tai suteikė aiškumo ir susiaurino komisijos pasirinkimo, taip pat ir diskusijų, lauką. Klausimą aštrina tai, jog Vilniuje XX a. istorinis sluoksnis, dėl sovietinio konteksto, gana blankus ir baigia apskritai išnykti. Kultūros paveldo departamentas taip pat siunčia signalus, kad skvero vertingosios savybės turėtų būti išsaugotos. Skveras turi vertingųjų savybių, pirmiausia kaip landšaftinis projektas. Kiek šios vertingosios savybės sietinos su pačiu paminklu dar diskutuojama.

Eidamas Vilniaus Istorinės atminties komisijos pirmininko pareigas, siekiu Petro Cvirkos skvero (tame tarpe ir paminklo) klausimą išspręsti šios kadencijos įgaliojimų ribose – ne tik rasti geriausią sprendimą, bet ir jį įgyvendinti. Kartu su komisijos nariais išsamiai išdiskutavome įvairias klausimo sprendimo galimus kelius.

Pirmas galimas pasirinkimas – ištrinti šį istorinį etapą iš Vilniaus kultūrinių sluoksnių, panaikinti XX amžiaus skverą, jį perkrauti, paverčiant nauju skveru, suteikiant kitą pavadinimą, kuriame neliktų nei XX amžiaus architektūros braižo, nei užuominų į čia lig šiol stovėjusį paminklą. Toks sprendimas, dabartinį Cvirkos skverą nuo Vilniaus veido pašalinti tarsi piktybinį apgamą, patenkintų tuos, kurie radikaliai reikalauja tučtuojau Cvirkos paminklą nukelti, išvežti, panaikinti.

Kitas kelias – palikti taip kaip yra, šiek tiek patvarkant, išsaugant architektūrinį paveldą, paliekant paminklą P. Cvirkai nepaliestą, bet pridedant informacinę lentą ar kitokia forma referuojant ne tik į rašytojo nuopelnus, bet atskleidžiant ir jo bendradarbiavimą su sovietiniu režimu. Toks sprendimas patenkintų tuos, kurie vertina rašytojo Petro Cvirkos literatūrinį palikimą bei tuos, kuriems svarbu Vilniuje išsaugoti XX-ojo amžiaus kultūrinius sluoksnius. Tačiau tokiu atveju patriotiškai nusiteikusių žmonių jausmai liks įžeisti, Vilniaus mieste – Lietuvos Sostinėje vis dar egzistuotų visas skveras, dedikuotas sovietų kolaborantui.

Klausimas – ar mes turime tik šiuos du pasirinkimus? O gal vis dėlto galime turėti trečiąjį problemos sprendimo kelią? Trečiojo pasirinkimo galimybė iškilo diskutuojant Vilniaus istorinės atminties komisijoje, komisijos narei dr. Ūlai Marijai Tornau pasidalinus žiniomis, kaip kitose vakarų civilizacijos valstybėse sprendžiamos esamų paminklų dilemos. Pasaulyje egzistuoja įvairių perkrovimo atvejų. Komisija nutarė pirmiausia ieškoti meninės dekonstrukcijos galimų sprendimų, kurie nuimtų nuo P. Cvirkos paminklo politinį ir ideologinį krūvį, menininkų pagalba perinterpretuojant skulptūrą, bet jos nepašalinant iš skvero, kurio architektūrine ašimi ji šiuo metu yra ir, kaip tvirtina kai kurie specialistai bei ekspertai, yra vertingoji skvero savybė.

Vakarų Europoje apstu sėkmingų pavyzdžių, kuomet iškilios asmenybės, deja turinčios itin ryškių kontraversijų savo biografijoje, užuot pašalintos iš jiems pagerbti skirtų skverų, yra perinterpretuojamos meninės dekonstrukcijos pagalba. Pozityviai nuteikia lietuvos menininkų iniciatyvos ir Cvirkos paminklo dekonstrukcijos pasiūlymai. Gana plačiai pasklidusios, kai kurios idėjos tinkamai iliustruoja šios krypties potencialą: S. Parulskio pasiūlymas skulptūroje įtaisyti lazerius, kurie sekiotų praeiviuis, D.Liškevičiaus – skulptūrą nuleisti į šachtą, kuri iškiltų tik paspaudus mygtuką.

Manau mes, lietuviai, turime galvoti apie Vilnių, kaip apie daugiasluoksnį miestą – laisvą miestą, kuriame patys galime būti laisvi ir drąsūs atvirai pažvelgti į savo istoriją. Būti laisvais pasirinkti – ištrinti nuo miesto veido nepageidaujamo politinio krūvio paveldą ar patikėti menininkų kūrybiškumui perkrauti skaudžius istorinės atminties taškus.

Vilniaus istorinės atminties komisija, pasirinkdama dekonstrukcijos kelią, išlieka atvira ir tokiai galimybei, kad po ieškojimų gali nutikti taip, jog sprendimai nepasirodys atsakantys į šios situacijos keliamus iššūkius – tikėtina, kad meninės dekonstrukcijos sprendimų pasiūlymai gali pasirodyti pašaipūs arba nepakankamai depolitizuojantys. Bet yra didelė tikimybė, diskusijose gims naujos kokybės pasiūlymai, jais pasirėmusi, komisija galės Vilniaus miesto Tarybai pateikti kompetentingą ir su visuomene išdiskutuotą sprendimą.

Toks procesas nebus greitas, bet juk mes niekur skubėti ir neturime. Jei pavyks Cvirkos skverą sutvarkyti per šią Vilniaus miesto Tarybos kadenciją, būsime padarę, ką pažadėję. Ir te nepasirodo, kad kas nors mėgina procesą vilkinti. Vilniaus Istorinės atminties komisijos vardu galiu patikinti, esame pasiruošę dirbti sparčiai, ryžtingai ir maksimaliai kokybiškai, siekdami surasti patį geriausią sprendimą P. Cvirkos skvero deideologizavimui ir dvidešimto amžiaus architektūrinio sluoksnio išsaugojimui.  Rasti sprendimą, kad šis istorinės atminties taškas darniai kalbėtų dabarties žmonėms ir siųstų tinkamą žinutę ateities kartoms.

Spręsdami Petro Cvirkos skvero klausimą, turime galimybę sukurti sėkmingą istorinės atminties rebusų sprendimo precedentą ir šioje srityje pasiekti nacionalinio progreso. Klausimas gerokai svarbesnis nei vieno skvero remontas, rekonstrukcija, renovacija ar perstatymas. Šiame kontekste tie, kai kuriuos taip jaudinantys, keturiasdešimt du tūkstančiai eurų, kuriuos Kultūros taryba paskyrė „studio space/time“ projektui „Viešųjų diskusijų erdvei apie Petro Cvirkos skverą“, paskirti kaip kultūriniam projektui. Tai reiškia, kad šios lėšos negalėtų būti nukreiptos kitokių visuomenės poreikių tenkinimui. Lėšos skirtos išimtinai kultūrinių projektų finansavimui, todėl nederėtų jų vertinti vien praktiškumo kriterijais. Nors turiu vilties, jog tai bus ne tik kūrybinis procesas, bet ir socialiai aktuali diskusijų istorinės atminties tema erdvė, kurios reikia mums visiems. Net tiems, o gal – ypač tiems, kurie šiai iniciatyviai šiandien aktyviai priešinasi.

Tikiu, dialogas – vienintelis kelias, padėsiantis rasti visai visuomenei, o ne tik kuriai nors jos daliai, geriausiai tinkantį sprendimą. Todėl svarbu pirmiausia patiems mums išsirauti totalitarinius balvonus iš smegenų, kad jie it navikai neužspaustų mūsų smegenų ir nenustotume atvirai mąstyti, kad apakinti nenustotume oponentuose matyti bendrapiliečių, neapkurstume kitaminčių argumentams. Laisvai mąstantis žmogus visados išliks atviras dialogui. Atviras kitam asmeniui. Pagarba ir meilė Tėvynei, kaip ir bet kuri kita meilė, gali kilti tik iš laisvai mylinčios širdies. Laisvė meilei būtina. Kovodami su sovietine praeitimi patys saugokimės tapti sovietiniais balvonais, be pagrindo įtarinėjantys ir šmeižiantys vieni kitus tik dėl to, kad kitas drįsta turėti truputėlį kitokią nuomonę. Nebūkime surauktasnukiais patriotais, verčiau būkime laisvės vaikais, kuriais ateinančios kartos žavėsis ir semsis įkvėpimo iš mūsų paliktų pėdsakų nuostabiąjame Vilniuje.

📸   T. Kauneckas

Scroll to Top