fbpx

Profesoriau, leiskite Jūsų atsiprašyti!

Atviras laiškas Donatui Katkui – atsakymas į tekstą „Popsas – virš visko!”

Su akademinės muzikos pasauliu pažindinausi studijuodamas Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, kurioje per vienuolika mokslo metų nuostabiausi šalies pedagogai mus lepino asmeniniu dėmesiu privačiose pamokose, o garsiausi šalies muzikantai, mums, gimnazistams, kartais nekantriems ir dar vaikiškai šurmulingiems, atlikdavo aukščiausio lygio pasirodymus. Tai ugdė valią, skatino nepasiduoti nelengvose solfedžio ir harmonijos kovose, atvėrė tikrąjį muzikos grožį, prieinamą tik įveikus sunkias ir kartais nuobodokas muzikos pratybas.

Ypatingą įspūdį visuomet palikdavo kone kasmet mus aplankantys garsiausi tuometiniai muzikos virtuozai. Jų šlovė anuomet buvo plačiai žinoma ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir už jos ribų: visų laikų geriausiu mūsų šalies smuikininku vadinamas Raimundas Katilius, klarnetininkas Romualdas Budrys, Vilniaus styginių kvartetas, vadovaujamas Donato Katkaus, ir daugelis kitų.

Ypač ryškiai prisimenu Jus – iškalbų ir dėmesį prikaustantį muzikantą, griežiantį altu. Jūs atlaidžiai reaguodavote į šurmulį. Ne barniu, o fantastiškomis  istorijomis priversdavote mus, nuščiuvusius gimnazistus, visą keturių šimtų penkiasdešimties vietų aktų salę, klausytis pasakojimų ir Vilniaus kvarteto griežiamos muzikos. Šiandien, kaskart įžengęs į bet kurią Nacionalinę filharmoniją – Vilniaus ar kurio kito iškilaus pasaulio miesto,– prisimenu visus jus, didžiuosius muzikus, nuolankiai savo pavyzdžiu įkvėpusius meilę muzikai.

Kartu su Jumis Eduardo Balsio menų gimnazijos pedagogai mus mokė gerbti meną, neskirstydami jo į blogą ar gerą, mokydami muziką suprasti ne tik protu, bet pajusti širdimi, jos klausytis siela.

Turiu už ką Jums dėkoti, Profesoriau. Turiu ir už ką atsiprašyti. Pirmiausia – atsiprašau už savo ir bendramokslių nekantrumą ir šnabždesius, kuomet mūsų jauni protai neaprėpdavo kokios stambesnės muzikos formos, o jaunatviška blaška išsiverždavo juokeliais ar kitokiu nepagarbiu šurmuliu. Kokia muzikos prabanga, sulygintina su brangiausiais muzikos perlais, tuomet mums, lyg paršiukams, buvo dosniai barstoma!

Atsiprašau, kad netapau klasikinės muzikos apaštalu. Paviliojo saksofonas. Nors ir mokiausi klasikinio saksofono mokyklos atstovo, dėstytojo Vidmanto Bėkšos klasėje, vis dėlto saksofonas ir džiazas – neišvengiamas kokteilis. O su juo ir laisvė, improvizacija, įvairovė. Dabar jau aiškiai suprantu, kada pradėjau “vartoti” tą  „liberalizmo nuodą” – perskaičiau Jūsų komentarą LRT.LT pavadinimu „Popsas – virš visko”. Dabar žinau, kad liberalų nemėgstate. Apmaudu.

Taigi trečiasis mano atsiprašymas – atsiprašau, kad tapau liberalu. Nors gal ir neturėčiau atsiprašinėti –   tokiu mane padarė muzika, o ir jūs, nors ir netiesiogiai, prie to  reikšmingai prisidėjote. Kas nors, skaitantis šį rašinį, pasakys – kuo čia dėti  liberalai, juk kalbama apie muziką?

Profesoriau, rašydamas apie projektuojamą Nacionalinės koncertų salės paskirtį teigiate, kad Vilnių valdantys liberalai nusistatę prieš, kaip įvardijate, akademinę muziką – „aukštąjį meną”: „(…) turint omenyje labai skeptišką (tiksliau liberalų) savivaldybės nusistatymą dėl aukštojo meno, galima tvirtinti, kad jau dabar programuojamas menininkų, orkestrų ir profesionalaus meno karas su be galo gausiomis, pretenzingomis popgrupėmis, roku, mėgėjais ir t. t.”

Terminu „aukštasis menas” atskleidžiate turįs elitaristinį požiūrį į kultūrą, deja, jis dvelkia sovietmečiu. Anuomet kultūros būta politiškai reglamentuotos, neapsieita ir be cenzūros. Jūs tai žinote geriau nei aš. Sakydamas „aukštasis”, darote prielaidą, jog egzistuoja ir “žemesnis”, supraskite, prastesnis menas. Vis dėlto Jūsų keliami klausimai yra aktualūs ir reikalingi: įdomu, kas gi nustato meno “aukštį”?

Su klasikine muzika šiek tiek paprasčiau –   daug dalykų į vietas sudėlioja istorija. Kiek sudėtingiau darosi įžengus į moderniuosius laikus, kuomet skirtis tarp žanrų išsitrynusi, o menines charakteristikas labiau apibrėžia žanro išpildymo kokybė nei pats žanras per se. Juk antai ir muzikos istorija byloja, kiek daug vieno ar kito laikotarpio muzikos žanrų, laikytų, kaip Jūs pasakytumėte, „popsiniais”, vėliau tapo klasika. Bene ryškiausi pavyzdžiai – džiazas ir bliuzas. Jūs pats užsimenate apie Johanno Strausso valsus. Man ypač gražūs Piotro Čaikovskio, keletą galėčiau sugroti saksofonu.  O jei mestume akį į dar ankstesnius muzikos istorijos laikus – menuetai, alemandos ir kitokie rūmų šokiai juk tarnavo kaip pasilinksminimo muzika, kurių nesibodėjo rašyti nei didysis Johannas Sebastianas Bachas, nei Wolfgangas Amadeus Mozartas. Argi ne anų laikų „popsas”? Atsiprašau, labai nemėgstu šio žodžio. Jis daug pasako apie jo vartotojus ir jų šiuolaikinės muzikos (ne)išmanymą.

Baiminatės, kad klasika nebeturi potencialo, kad be šalpos neišsisuks ir nepajėgs atsilaikyti prieš moderniąsias kultūros raiškas: „Mozarto vertė, jų požiūriu, priklauso nuo to, kiek pajamų jis gali duoti. Praėjo laikai, kai aukštasis menas buvo remiamas. Tad Šv. Kotrynos bažnyčia tapo perkama, čia eina visi, kurie nori, kurie sumoka. Nesvarbu, kokį meną jie atneša. Net vyskupijos vyresnybė užsičiaupė, savo dvasinių kriterijų nebetaiko.”

Jau ne pirmą kartą tenka pastebėti mėginimą priešinti kultūros bendruomenę, skirstant ją į „aukštojo meno” ir „popso” stovyklas. Galiu numanyti, kokios aplinkybės lėmė tokį jūsų, gerbiamas profesoriau, susirūpinimą. Baiminuosi, kad jūsų nerimu gudriai mėginama manipuliuoti. Ir Jūs, deja, ne vienintelis toks.

Kam reikalingas toks supriešinimas? Kas suinteresuotas tokia kultūros politika, kuri siekia manipuliuoti mūsų menininkais, idant būtų išsaugota kultūroje įsigalėjusi nomenklatūra? Tie, kas dreba nuo minties, jog Kultūros ministerijos langai vieną dieną bus atlapoti ir bus išvėdintas iki šiol įsigalėjęs postsovietinis nomenklatūrinis plėkas. Tuomet visiems teks keistis. Teks pradėti dirbti siekiant konkrečių rezultatų, nepakaks perskirstyti biudžeto lėšas. O ir vyno taurės bičiuliai nebegalės kultūrai numestų biudžeto trupinių pabarstyti saviems.

Profesoriau, kartu su jumis dairausi mecenatų: „ <…> ar gali 290 vietų salytė išlaikyti tris aukšto meno kolektyvus? Nesąmonė. Praėjo tie 18–19 šimtmečių laikai, kai toks menas buvo remiamas. Kur tas kunigaikštis Esterhazi, kuris mokėjo algą Haydnui?” Abejoju, ar verta nuleisti rankas sakant, kad mecenatystė – tai tik  romantiškas  praeities miražas. Asmeniškai pažįstu net keletą iškilių žmonių, kurie savo sukaupta sėkme nuoširdžiai ir ganėtinai tyliai, užtat nuosekliai, dalijasi filantropinių paskatų vedini. Deja, didesniam mecanatystės įsigalėjimui vien pagodojimų nepakaks. Reikia tobulinti įstatymus, kad ši praktika ir vėl taptų gaji. Kartu reikia kelti meno rėmimo prestižą valstybiniu mastu. Tam vien politikų pastangų maža, reikia ir meno pasaulio lyderių, kurie skatintų, palaikytų, girtų tokias iniciatyvas. Mecenatystė visuomet kyla iš privačių asmenų, šeimų, jų valdomų organizacijų iniciatyvos. Tad privataus ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimui galėtume abu pritarti. Dažnai svarbi mecenavimo sąlyga – skaidrus lėšų panaudojimas. Deja pastarasis vis dar stokoja  sklandumo. Ir tai dar vienas argumentas, kodėl kultūrai žūtbūtinai reikalingas viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimas ne tik paramos kontekste, bet ir įgyvendinant projektus.

Į kultūros vadybą laikas pažvelgti XXI amžiaus žvilgsniu – taikant aukščiausius skaidrumo standartus, kultūrą suvokiant ir kaip kūrybos ekonomiką. Aš manau, jog Kultūros ministerija turėtų rūpintis ne tik jai pavaldžių valstybinių institucijų ar menininko pažymėjimą turinčių asmenų kuravimu. Tikrovėje kūrybos procesas seniai peržengė šiuos biurokratinius barjerus. Mūsų visuomenė išskirtinai turtinga kūrybiškumo. Šį potencialą, kuriant bendrą visuomeninį gėrį, reikia išnaudoti maksimaliai. Deja, šiandien kultūros lauke privačios iniciatyvos senbuvių,  įsitvirtinusių iš biudžeto mintančiose įstaigose, vis dar priimamos nesvetingai, tarsi kokie spekuliantai. Kultūros nomenklatūrininkai, visaip pravardžiuodami privačius kultūroje veikiančius fizinius ir juridinius vienetus, mėgina suformuoti nepalankią visuomenės nuomonę, taip paprasčiausiai mėgindami išlošti laiko.

Profesoriau, Jūs priekaištaujate Vilniaus Savivaldybei dėl šv. Kotrynos koncertinės erdvės įveiklinimo  sakydamas: „Kažkada klasikai savivaldybė paskyrė Šv. Kotrynos bažnyčią. Sukūrė meno tarybą ir prisakė – popso, neprofesionalaus mėgėjų meno neįsileist. Atiduota ji kaip rezidencija buvo Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui, chorui „Jauna muzika”, „Ąžuoliuko” chorui. Bet savivaldybės liberalai iškėlė svarbiausią uždavinį – salė turi nešti pelną, ji privalo išsilaikyti.”   Mano galva šis projektas veikiau galėtų būti sėkmingu pavyzdžiu. Tai viena gyviausių miesto koncertinių erdvių, atspindinčių tikrąją kultūros padėtį ir žmonių pasirinkimą. Dažnusyk čia vyksta anšlaginiai renginiai. O tai byloja apie programų aktualumą. Šiandien kultūra yra ne tai, ką koks nors tarybų liaudies komitetas nustatys kuo turi būti pamaitinta liaudis. Visuomenė gyvena laisvos rinkos principais. Dovanokite, nesuprantu, kodėl kultūra  vis dar turėtų būti uždaryta gete, apjuostame geležine socialistinio mentaliteto  siena?

Profesoriau, Jūs neabejotinai esate puikus akustikos praktikas, surengęs gausybę koncertų įvairiausiose salėse. Mažai kas jums prilygs šiandieninės Lietuvos koncertinių erdvių situacijos pažinimu. Todėl suprantamas Jūsų klausimas: „<…> kur Vilniuje bus galima klausytis akustiškai atliekamos muzikos? Kur bus pagerbti Beethoveno ir Balakausko gerbėjai dar nesutrintom ausim?”

Rūpestis, kad ant Tauro kalno Vilniuje projektuojama Nacionalinė koncertų salė būtų nepriekaištingos akustikos, yra pamatinis ir visiems ypač svarbus. Visiems, kurie į būsimąją koncertų salę žiūri su viltimi, kad ji bus skirta ne praeičiai, bet dabarčiai ir ateičiai. Jau girdžiu jus čia sakant: „<…>išlindo velniukas iš tų pažadų: o kur popsininkai? Dar projektuojant pradėtas spaudimas – nauji rūmai turi atverti duris ir popsui. Taigi architektai privalo galvoti ne apie pasaulinę klasikinę salių koncepciją, ne apie specialias sąlygas ir akustiką, bet apie kažką, kas primintų salės „Compensa” grožybes. Taigi apie garso stiprinimą (tai iš esmės keičia akustikos nustatymo principus) ir kitka.”

Atsiprašau, bet klaidinga manyti, kad XXI amžiui įsibėgėjus mes vis dar turime rinktis tarp simfoninei muzikai pritaikytos ir elektroninei muzikai tinkančios akustikos. Šiandien garso mokslas pasiekė gerokai daugiau. Vienas vokiečių startuolis, HOLOPLOT,  jau diegia tokio lygio sistemas, kur mudu greta sėdėdami galėtume netrukdomai klausytis pranešėjo kiekvienam iš mūsų kalbančio skirtingomis kalbomis, nesudarant jokio audio diskomforto. Vokiečių vystomą technologiją jau įsigijo vienas didžiųjų Jungtinių Amerikos Valstijų renginių operatorių, o netrukus ši technologija bus pristatyta ir Europoje. Ir ne tik šios vokiečių kompanijos specialistai, bet ir daugelis kitų, puikiai akustikos inžineriją išmanančiųjų, tvirtina, kad  šiandien toje pačioje erdvėje nesunkiai galima suderinti  keletą skirtingų akustinių funkcijų, nedarant kokybinių kompromisų. Tad Jūsų teiginys, kad „<…> jau dabar programuojamas menininkų, orkestrų ir profesionalaus meno karas su be galo gausiomis, pretenzingomis popgrupėmis, roku, mėgėjais ir t. t.” yra, dovanokit, gerokai perdėtas. Užuot kariavę ambicijų karus ir priešinęsi dėl to, kas bus svarbesnis ir pirmesnis prie koncertų salės durų, verčiau suremkime pečius įtikinėdami Kultūros ministrą ir Sostinės merą, kad naujuose Vilniuje statomuose kultūros objektuose būtų įdiegti geriausi technologiniai sprendimai, grįsti naujausiais civilizacijos išradimais. Kad mūsų koncertų sales klausytojai lankyti norėtų ir dėl inovacijų, kuriomis turėtume galimybę didžiuotis.

Profesoriau, atsiprašau, bet linksmai atrodo argumentų ramstymas Kauno korta. Ji visada ištraukiama, kai pasijuntama bejėgiškai ir galvojama, kad gal bent jau taip paerzinsime Vilniaus valdžią. Tik kad kažin ar juos erzelis dėl to imtų. Klausiate: “Kas laimės?” ir pats atsakote: “Įtariu, kad popsas. Taigi normalios koncertų salės, bent jau kaip projektuojama Kaune, dar neturėsime dešimtmečiais.” Na, jei normalu tik tai, kas kaunietiška, tai gal. O gal nepriešinkime kauniečių su vilniečiais? Lietuva tokia mažutė. Ypač žvelgiant iš Niujorko, Londono ar Milano. Jei kelsime tikslą žiūrėti ne savo siauros naudos, netruksime, užuot ieškoję progos susipriešinti, dairytis kas naudinga visam kultūros laukui. Jei į kultūrą pažvelgsime ne kaip į išlaikytinę, bet į perspektyvią kūrybos ekonomiką, gal aimanas dėl nepakankamo dėmesio ir nepakankamo finansavimo pakeis solidi įtaka ir dar didesnis prestižas dėl sukuriamos aukštos pridėtinės vertės.

Gerbiamas profesoriau Donatai Katkau, galiausiai noriu atsiprašyti už pasirinktą įžūlią šio rašinio formą. Neabejoju Jūsų susirūpinimo kultūra nuoširdumu. Visi žinome, koks esate charizmatiškas ir temperamentingas. Televizijos dėka esate gerai pažįstamas plačiajai visuomenei. Suprantu susirūpinimą ir nerimą dėl ateities, kurios pamatus statant esate reikšmingai prisidėjęs. Pasitikėkite ateinančia ir jau atėjusia karta, kurios ugdyme svariai dalyvavote. Mes, remdamiesi Jūsų išmintimi ir savo patirtimi bei naujausiais mokslo atradimais, darysime viską, kad Lietuvos kultūra gyvuotų. Kad ji nebebūtų grobstoma ar užrakinta postsovietiniuose feoduose. Artėjant ketvirtajai pramonės revoliucijai, kuomet dirbtinis intelektas išlaisvins žmoniją iš rutinos, kūrybiškumas taps toks svarbus, kokio mudu net sapnuose nesapnavome. Jau dabar metas pradėti tam ruoštis. Mūsų mažai, bet galingai tautai, kurios kūrybiškumo genas itin stiprus, tai didžiulė galimybė. Išlavintas emocinis  intelektas, kurio ugdymu pagaliau turės susirūpinti švietimo sistema, vėliau brandinti bus patikėta kultūrai – padės mūsų visuomenei tapti pirmaujančia pasaulyje. Aš Jums pažadu – mes pasistengsime, kad šios progos nepražiopsotume.

Tekstas publikuotas lrt.lt portale.

Scroll to Top