fbpx

Stoja priešrinkiminis šabas. Tyla.

Tikiuosi, nurimsime visi – politiniai oponentai, žurnalistai. Tikiuosi, kad nustos politikavę ir kunigai. Visi turėjome laiko išsisakyti. Ir išsisakėme, net Kardinolai.

Nebesinorėtų leistis į polemikas, tačiau prieš pat įsigaliojant tylai negaliu palikti “kaboti” ore išsakyto Kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ kreipimosi, kuriame Jo Eminencija evangelinį liberalumą paminėjo  gana netikėtame ir aiškiai neigiamame kontekste, taip ir vėl aiškiai pasisakydamas prieš Laisvės partiją, kurią nuosekliai šiuose rinkimuose kritikuoja. 

Be reikalo Kardinolas baiminasi šios naujos politinės jėgos. Mes neateiname griauti bažnyčių ar kovoti prieš tikėjimą. Mūsų tikslas nėra atnešti kokių nors ypatingų vertybių. Kalbame apie mokslu grįstą politiką ir pagarbą visiems – ir tikintiems, ir netikintiems. 

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ savo Facebook paskyroje rašo: „Priešrinkiminėje agitacijoje buvo galima pastebėti bandymą net krikščioniškąjį tikėjimą panaudoti visiškai nekrikščioniškų nuostatų propagandai. Buvo kalbama apie vadinamąjį evangelinį liberalizmą, akcentuojant laisvę ir meilę, bet nutylint, kad laisvė ir meilė yra neatskiriama nuo evangelinės tiesos ir doro elgesio.“ 

Evangelinis liberalumas – liberaliai mąstančių tikinčių žmonių laikysena, kurios pamatas – atjauta grindžiama laisvė, suteikianti prielaidas kiekvienam visuomenės nariui asmeninės laimės siekti pagal savo įsitikinimus. Svarbiausi argumentai, kuriais turėtų remtis rūpestis kiekvieno visuomenės nario gyvenimo sankloda, evangeliniam liberalui yra mokslu grįsti argumentai. Religiniais įsitikinimais grįstai etikai turi būti suteikiama neginčijama erdvė.  Tačiau asmeninianiai ir bendruomeniniai pasirinkimai neturėtų varžyti kitų teisės laisvai reikšti savo įsitikinimus.

Nežinia, ką kardinolas mano esant nekrikščioniškų nuostatų propaganda, tačiau iš Evangelijos kylančia atjauta kiekvienam žmogui remiasi evangelinio liberalumo idėja. Tai politinė idėja, neturinti pretenzijos organizuoti religinį gyvenimą. Tai tikinčių, bet liberaliai mąstančių asmenų galimybė rinktis nebūtinai krikdemiškąjį politikos kelią, kuris dažnusyk pasirodo per ankštas dabarties mokslo pažanga grįstai pasaulėžiūrai.

Krikdemiškumo ir evangelinio liberalumo skirtis aiški ir gana paprasta: krikdemai siekia, kad visa visuomenė gyventų pagal Šventą Katalikų Bažnyčios Mokymą, t.y., kad taip gyventų net tie, kurių įsitikinimai yra priešingi; Evangeliniai liberalai visuomenėje siekia išlaikyti  pusiausvyrą – kad ir tikintys, ir netikintys turėtų lygiai tiek pat erdvės laisvai reikšti savo įsitikinimus. 

Bet kokia prievarta veda į susipriešinimą, į abipusį nepasitikėjimą. Siekis kitaminčius priversti gyventi pagal katalikišką etiką ir moralę iš esmės nesuderinamas su evangelizacijos misija skleisti Gerąją Naujieną. Toks siekis labiau primena kryžiaus žygius. Tik šiais laikais kalavijo nebeprireikia, pakanka lobistinio spaudimo, kuriuo Bažnyčios tarnai siekia „evangelizuoti“ visuomenę, taip tikėdamiesi visus palenkti Kristui. Koks gi tai absurdas! Užuot patraukę, sužavėję, siekiame priversti mylėti?!

Jei nuo aukštųjų tiesų atsigręžtume į mūsų kasdienybę, pamatytume, iš kur, tikėtina, tas nepatogumas hierarchams kyla. Juk kiek bruzdesio bažnytiniuose kuluaruose sukėlė vien tik Ausmos istorija. Laisvės partijos kandidatė atvirai kalbėjo apie savo gyvenimą, apie tai, kad yra tikinti, nors yra homoseksuali. Turbūt jau nebėra žmogaus mūsų šalyje, kuris nebūtų girdėjęs, kiek Ausmai kainavo Seimo nario mandato siekis – ją išmetė iš vargoninkės pareigų. 

Ausmos drąsa atskleidė daug nutylėjimų, kuriais pasiramstydama vis dar renkasi veikti  Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Visi Bažnyčioje tarnaujantys homoseksualūs žmonės gali tęsti savo veiklą, jeigu apie savo seksualinę tapatybę nutyli. Ir tol, kol tyli. Tačiau jau žinome, kas laukia tų, kurie drįsta gyventi atvira širdimi…

Savo vidinį gyvenimą Bažnyčia gali tvarkytis kaip tinkama. Valstybė ir Bažnyčia yra atskirtos. Taigi politikai neturi kištis į Bažnyčios reikalus. Taip pat ir Bažnyčia neturėtų kištis į politiką. 

Tai šią savaitę patvirtino ir Popiežius Pranciškus, viešai pasakydamas, jog „homoseksualūs asmenys yra Dievo vaikai ir turi teisę kurti šeimas“. Popiežius kviečia Valstybes konkretiems veiksmams –  įtvirtinti partnerystes įstatymu: „Manau, kad reikia įtvirtinti tai įstatymu. Žmonės turėtų būti apsaugoti. Aš tai palaikau“ – sako Popiežius Pranciškus.

Todėl kaltinimas, kad Laisvės partija siekia krikščioniškąjį tikėjimą panaudoti nekrikščioniškų nuostatų propagandai neturi pagrindo. 

Evangelinio liberalumo galimybę ir poreikį patvirtina ir Popiežiaus Pranciškaus siunčiama žinutė, kuri patvirtina čia, Lietuvoje, bręstančią evangelinio liberalumo laikyseną.

Evangeliniu liberalu save vadinti gali ne tik katalikai, net nebūtinai krikščionys – tai Evangelijos dvasią įkūnijanti tikinčio asmens laikysena, peržengianti tolerancijos ribas ir perauganti į atjautos tikrovę: kiekvieną priimti tokį, koks jis ar ji yra.

Drįsdamas polemizuoti su iškiliu Kardinolu Sigitu Tamkevičiumi, kurį gerbiu ir esu asmeniškai dėkingas už jaunystėje suteiktą dvasinį ir moralinį palaikymą, pasiremsiu šventuoju Augustinu, kuris sako, kad vieno politinio sprendimo Dangaus karalystei pasiekti nėra. Jokia politinė partija niekada visavertiškai neatstovaus tam, kas yra svarbu krikščioniškos kultūros raidai. Tai visada bus tik sąlyginis atstovavimas. 

Rinkdami Lietuvos Respublikos Seimą su pasitikėjimu pasitikite ateinančią naują politikų kartą, kuri, išdrįskite patikėti, atneš gerus pokyčius. Ši karta neateina griauti. Ji ateina pagarbiai tęsti tai, kas kitų jau pradėta. Ji kurs Lietuvą, kurioje bus gera visiems ir sieks, kad visi turėtų vienodas starto galimybes – nepriklausomai nuo to, kokiam socialiniam sluoksniui ar statusui priklausytų. Mes norime, kad visos pamatinės žmogaus teisės ir laisvės  būtų vienodai prieinamos kiekvienam visuomenės nariui. Žinau – dažnai bijome tų, kurių dar nepažįstame. Nebijokite, mes ne prieš jus. Mes esame vieni iš jūsų. Suteikite mums progą jums tai įrodyti. 

Scroll to Top